Medicinos teorija ir praktika 2010 m. 16 tomas Nr. 2

Reikšminiai žodžiai: dalinė užpakalinė konchotomija, konchoplastika, nosies obstrukcija, nosies kriauklės.
Darbo tikslas. Įvertinti pooperacinių komplikacijų dažnį ir rezultatus po apatinių kriauklių chirurgijos, atliekant konchoplastiką ir užpakalinę dalinę konchotomiją.    
Tyrimo medžiaga ir metodai. Per 12 mėnesių (nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 1 d.) 107 ligoniams atliktos konchoplastika ir užpakalinė dalinė konchotomija. Pooperacinė būklė vertinta praėjus 24–36 mėnesiams po operacijos. Vertindami būklę po operacijos, pacientai užpildė klausimyną.
Rezultatai. Išanalizuoti 107 pacientų pooperacinio gydymo rezultatai (48,2 proc.). Labai geras kvėpavimas per nosį išliko 60,7 proc. pacientų, kitiems kvėpavimas išliko vidutinis (26,7 proc.) ir sunkus (13,1 proc.). Pooperacinės komplikacijos pastebėtos 29,2 proc. atvejų (lengvas nosies džiūvimas – 24,3 proc., užpakalinė rinorėja – 6,5 proc., kraujavimas iš nosies – 3,7 proc., miego apnėja – 0,9 proc., susilpnėjusi uoslė – 0,9 proc., kosulys – 0,9 proc., padidėjęs nosies jautrumas šaltyje – 0,9 proc., sunkesnis nosies išpūtimas – 0,9 proc.). Dažnesnės komplikacijos pastebėtos moterims (p<0,019) ir pacientams, kurie prieš operaciją skundėsi užpakaline rinorėja (p<0,009).
Išvados. Apatinių kriauklių hipertrofijos chirurginiam gydymui taikoma užpakalinės dalinės konchotomijos ir konchoplastikos kombinacija yra neagresyvi, sukelianti mažai pooperacinių komplikacijų ir efektyvi.

Reikšminiai žodžiai: febrilinė neutropenija, IL-6, IL-8, onkohematologinės ligos, rizikos grupės, bakteremija.
Kraujo vėžys ar/ir intensyvi chemoterapija, taikoma sergantiems vaikams, sumažina organizmo atsparumą infekcijai. Viena pagrindinių infekcinio proceso priežasčių yra gydymo metu išsivystanti neutropenija, kurios metu dažniausiai karščiuojama. Karščiavimą pacientams gali sukelti tiek taikoma chemoterapija, tiek beprasidedantis infekcinės kilmės uždegimas. Todėl labai svarbu kuo anksčiau nustatyti karščiavimo priežastį, taip išvengiant empirinio plataus spektro antibiotikų skyrimo sergantiems vaikams.
Darbo tikslas – nustatyti IL-6 ir IL-8 koncentraciją febrilinės neutropenijos metu vaikams, sergantiems onkohematologinėmis ligomis, ir įvertinti jų reikšmę nustatant mažos rizikos bakteriemijai grupę.
Metodai. Vaikams, sergantiems onkohematologinėmis ligomis, buvo tirtos IL-6, IL-8, prokalcitonino ir C reaktyvaus baltymo koncentracijos febrilinės neutropenijos metu. Rezultatai analizuoti naudojant Mann–Whitney neparametrinį statistinį metodą ir ROC kreives.
Rezultatai. IL-6 ir IL-8 koncentracija karščiavimo pradžioje statistiškai reikšmingai skyrėsi žemos rizikos bakteriemijai grupėje (trumpas karščiavimas, bakteriologiškai neigiami pacientai) nuo ilgo karščiavimo ir bakterinės infekcijos grupių citokinų koncentracijos serume. IL-8 jautrumas, kai ribinė reikšmė 191,0 pg/ml, siekė 100 proc., o specifiškumas – 72,7 proc. IL-6 jautrumas taip pat buvo 100 proc., kai ribinė reikšmė 61,0 pg/ml, o specifi škumas – 54,5 proc.
Išvada. Geriausias žemos rizikos bakteriemijai grupės žymuo yra IL-8. Gauti rezultatai gali būti pritaikyti klinikinėje praktikoje parenkant antimikrobinį gydymą remiantis infekcijos rizika.

Reikšminiai žodžiai: gyvenimo kokybė, lėtinis virusinis hepatitas C, priešvirusinis gydymas, SF-36 klausimynas.
Darbo tikslas. Įvertinti  demografinių veiksnių ir priešvirusinio gydymo įtaką sergančiųjų lėtiniu virusiniu hepatitu C gyvenimo kokybei.
Tyrimo medžiaga ir metodai. Tirti 52 pacientai, kurie buvo gydomi ir stebimi 2008–2009 metais, priešvirusinio gydymo laikotarpiu,  iš jų – 27 (52 proc.) vyrai ir  25 (48 proc.) moterys. Tiriamųjų amžius – nuo 19 iki 73 metų. Pacientų gyvenimo kokybė vertinta naudojant SF-36 klausimyną. Atliktos aprašomoji ir analitinė statistinė analizės. Statistinė analizė atlikta naudojant „Microsoft Office Excel 2003“ ir „SPSS 15.0 for Windows” versijos statistinę programą. Apskaičiuotas aritmetinis vidurkis, paklaida, imties standartinis nuokrypis.
Darbo rezultatai ir išvados. Tyrimo metu nustatyta, kad statistiškai patikimai mažesniais balais vyrai vertino šias gyvenimo kokybės sritis – „aktyvumo apribojimą dėl fizinių problemų“ ir „socialinę veiklą“, palyginti su tais pačiais moterų rodikliais. Amžius ir išsilavinimas neturėjo įtakos pacientų gyvenimo kokybei. Geriausios pacientų žinios buvo apie vaistų vartojimą, prasčiausios – apie gydymo šalutinius reiškinius ir jų mažinimo būdus.  Daugiausia gyvenimo kokybės sričių  patikimai didesniais balais vertino pakankamai žinių apie ligą turintys pacientai. Nustatyta, kad priešvirusinis gydymas dėl šalutinių gydymo reiškinių ir jų skaičiaus turi neigiamą įtaką sergančiųjų gyvenimo kokybei.

Reikšminiai žodžiai: ambulatorinė reabilitacija, suaugę pacientai, gydymo metodai, ligos, ekonominė analizė.
Tikslai. Įvertinti suaugusių pacientų, kuriems suteiktos ambulatorinės reabilitacijos paslaugos, imtį, atsižvelgiant į ligų struktūrą, amžių, lytį, socialinę padėtį, paskirtus terapijos būdus, ir atlikti gydymo ekonominę analizę.
Darbo metodika. Į duomenų analizę įtraukti 676 pacientai, kuriems 2003–2008 m. buvo suteiktos ambulatorinės reabilitacinės paslaugos VšĮ Kauno Šilainių poliklinikoje. Duomenys paimti iš asmens ambulatorinio gydymo kortelių (F-025/a). Imties vertinimas pagal paskirtus terapijos būdus ir ekonominė gydymo analizė atlikti pagal galiojančius LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymus. Statistinė analizė atlikta naudojant programos paketą „SPSS 11.0“.
Rezultatai. Didžiąją tiriamųjų dalį sudarė moterys (71 proc.). Visų pacientų amžiaus vidurkis buvo 50,92±12,44 metų.
Neurologinės (G12.2–G57.3 ir I63.3), jungiamojo audinio ir skeleto–raumenų (M05.0–M75.8) bei trauminės ligos (S14.3–S93.2 ir T02.0–T02.8) sudarė atitinkamai 54,2 proc., 30,6 proc. ir 15,2 proc. visų ligų. G55.1 diagnozė nustatyta 36,7 proc. vyrų ir 25,2 proc. moterų, (p<0,005). Jungiamojo audinio ir skeleto–raumenų ligos (M05.0–M75.8) nustatytos 17,9 proc. vyrų ir 82,1 proc. moterų (p=0,003). M17 diagnozuota 48,2 proc. moterų, o M51.1 – 24,3 proc. vyrų. Trauminės ligos (S14.3–S93.2 ir T02.0–T02.8) nustatytos 39,8 proc. vyrų ir 60,2 proc. moterų (p=0,034). S43.0 diagnozuota 12,2 proc. vyrų, o S52.5 – 17,7 proc. moterų. 66,7 proc. moterų ir 82,7 proc. vyrų buvo dirbantys asmenys. Kineziterapijos procedūromis gydyta 96,6 proc. visų pacientų, fi zioterapija – 99,7 proc., o masažu – 99 proc. Fizioterapijos ir masažo procedūros buvo skiriamos beveik 2 kartus dažniau, negu rekomenduoja LR SAM įsakymas. Ambulatorinės reabilitacijos kursas buvo dvigubai brangesnis, palyginti su kiekvienos atskiros procedūros, skirtos pacientui ambulatorinės reabilitacijos metu, įkainiu.
Išvados.  Moterys sudarė didžiausią dalį tiriamosios imties, tačiau vyrai buvo jaunesni. Neurologinės ligos ir G55.1 buvo dažniausiai pasireiškianti liga tiriamojoje imtyje. Jungiamojo audinio ir skeleto–raumenų ligos dažniau pasireiškė moterims negu vyrams; dažniausiai diagnozuojama liga moterims buvo M17 , o vyrams – M51.1. Traumų sukelti pažeidimai buvo dažnesni moterims negu vyrams.
Moterų traumų atvejais dažniausiai pasireiškė S52.5. Didžiausia tirtosios imties moterų ir vyrų dalis yra dirbantys asmenys. Fizioterapijos, kineziterapijos ir masažo procedūros buvo dažniausiai lankomos tirtos imties pacientų, tačiau psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijos buvo lankomos rečiau.

Reikšminiai žodžiai: intensyvi terapija, tolimos išeitys, su sveikata susijusi gyvenimo kokybė.
Susidomėjimas ne tik trumpalaikiais, bet ir tolimais intensyvios terapijos gydymo rezultatais didėja. Straipsnyje apžvelgti tyrimų, nagrinėjančių tolimas intensyvios terapijos išeitis, duomenys. Aprašomi fiziniai ir nefiziniai pažeidimai, atsirandantys po gydymo intensyvios terapijos skyriuje (kvėpavimo, judėjimo, kognityvinės funkcijos, darbingumo, kasdienės veiklos sutrikimai, skausmas, depresija, klaidingi atsiminimai, potrauminis stresinis sindromas). Aptariamas šių pažeidimų dažnumas, jų nustatymo būdai, veiksniai, turintys įtakos jų atsiradimui. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės blogėjimas – vienas galimų pažeidimų po gydymo intensyvios terapijos skyriuje. Jos įvertinimas leidžia nustatyti subjektyvų buvusio ligonio požiūrį į jo fizinę, psichologinę ir socialinę būklę. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės kitimai laikui bėgant, nuo ligonio priklausančių, su liga susijusių veiksnių įtaka gyvenimo kokybei po gydymo intensyvios terapijos skyriuje – svarbūs intensyvios terapijos skyriaus ligonių tyrimo objektai. Fizinių ir nefizinių pažeidimų po intensyvios terapijos įtaka su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei taip pat analizuojama straipsnyje.

Reikšminiai žodžiai: žmogaus širdis, laidžioji sistema, įgimtos anomalijos, komplikacijos po operacijos, tyrimo metodai.
Žmogaus širdis vidutiniškai per visą gyvenimą susitraukia apie tris bilijonus kartų. Kiekvienas širdies susitraukimas priklauso nuo specializuoto jos audinio, kuris generuoja ir perduoda širdies raumenį sužadinantį bioelektrinį impulsą. Ši miokardo susitraukimą sužadinanti sistema vadinama širdies laidžiąja sistema. Širdies laidžiosios sistemos funkcijos sutrikimai gali sukelti širdies ritmo sutrikimus ir būti staigios mirties priežastis. Deja, pastaruosius šimtą metų šios sistemos patologija tyrinėta labai mažai. Patologai vengė žmogaus širdies laidžiosios sistemos tyrimų dėl sudėtingos tyrimo technikos ir sunkaus gautų duomenų interpretavimo. Tyrimus apsunkino tai, kad nėra rasta specifinių histologinių širdies laidžiosios sistemos audinių žymenų. Susidarė įspūdis, kad kai kurie širdies ritmo sutrikimai yra grynai funkcinės kilmės, neturintys morfologinio pagrindo. Šis straipsnis apžvelgia laidžiosios sistemos tyrimų galimybes, žinių apie šią sistemą trūkumus ir patologinius procesus, galinčius pažeisti specializuotą širdies laidumo audinį. Siekiant palengvinti morfologinius šios sistemos tyrimus, reikia sukurti paprastą, tinkamą kasdieniam naudojimui laidžiosios sistemos vaizdinimo metodiką.

Reikšminiai žodžiai: gimdos kaklelio vėžys, sergamumas, patikros programa, citologinis tyrimas, III laipsnio intraepitelinė gimdos kaklelio neoplazija/Carcinoma in situ (CIN3/CIS).
Darbo tikslas. Išnagrinėti sergamumo gimdos kaklelio vėžiu pokyčius Lietuvoje 1999–2008 metais ir įvertinti gimdos kaklelio patologijos patikros programos vykdymo įtaką sergamumo rodikliams.
Medžiaga ir metodai. Sergamumo analizei atlikti naudotasi Lietuvos vėžio registro 1999–2008 metų duomenimis. Rodikliai standartizuoti pagal amžių taikant tiesioginės standartizacijos metodą. Nustatytas vidutinis metinis pokytis (VMP) procentais, pokyčių kryptys vertintos naudojant logaritminę tiesinės regresijos lygtį.
Rezultatai. Sergamumo invaziniu gimdos kaklelio vėžiu rodikliai nagrinėtu laikotarpiu statistiškai reikšmingai nekito patikros grupėje ir bendrojoje populiacijoje (VMP atitinkamai 0,7 proc. ir 1,6 proc., p<0,05). Standartizuotas sergamumo gimdos kaklelio vėžiu rodiklis buvo 19,0 atv./100 000 (95 proc. PI 17,3–20,8) 1998 metais ir 19,5 atv./ 100 000 (95 proc. PI 17,5–21,3) 2008 metais. Didžiausias sergamumas nustatytas 2004 metais – 23,1 atv./100 000 (95 proc. PI 21,1–25,0). Patikros grupėje nustatytas statistiškai reikšmingas sergamumo I stadijos gimdos kaklelio vėžiu didėjimas (po 11,1 proc. kasmet) ir sergamumo II stadijos vėžiu mažėjimas (po -7,2 proc. kasmet). Kiti sergamumo pokyčiai pagal stadijas nebuvo statistiškai reikšmingi, t.y. sergamumas III ir IV stadijos vėžiu nemažėjo. Ženkliai pakito sergamumas CIN3/CIS – nuo 1,7 atv./100 000 (95 proc. PI 1,1–2,2) iki 31,1 atv./100 000 (95 proc. PI 28,6–33,6). Šis rodiklis didėjo po 34,4 proc. kasmet, vertinant bendrąjį moterų sergamumą, po 33,7 proc. 25–59 metų amžiaus grupėje ir po 26,4 proc. 60 ir daugiau metų amžiaus grupėje. 60 metų ir vyresnio amžiaus moterų grupėje sergamumas I stadijos gimdos kaklelio vėžiu didėjo po 8,3 proc. kasmet, o sergamumas II, III ir IV stadijų gimdos kaklelio vėžiu mažėjo (atitinkamai po – 4,9 proc., –3,1 proc. ir – 9,4 proc. kasmet).
Išvados. Atlikta sergamumo gimdos kaklelio vėžiu 1999–2008 metais pokyčių analizė neparodė bendrosios populiacijos moterų sergamumo gimdos kaklelio vėžiu mažėjimo. Patikros grupėje reikšmingai padidėjo tik sergamumas CIN3/CIS ir I stadijos gimdos kaklelio vėžiu, o sergamumo III ir IV stadijos gimdos kaklelio vėžiu rodikliai buvo stabilūs. Siekiant pagerinti gimdos kaklelio vėžio kontrolę Lietuvoje ateityje, tikslinga toliau tęsti patikros programą ir siekti ją vykdyti organizuotai.

Reikšminiai žodžiai: inksto ląstelių vėžys, epidemiologija, rizikos veiksniai, biologija.
Inksto vėžys sudaro apie 2–3 proc. pasaulyje diagnozuojamų piktybinių navikų. Tarp suaugusiųjų 85–90 proc. inksto vėžio atvejų yra inksto ląstelių vėžys. Sergamumas šios lokalizacijos vėžiu didėja, ypač Šiaurės Amerikoje ir Šiaurės Europoje. Sergamumo didėjimas taip pat pastebimas Rytų Europos šalyse. Lietuvoje inksto ląstelių vėžys užima 5 vietą tarp vyrų piktybinių navikų ir 9 vietą tarp moterų. Sergamumo didėjimas gali būti siejamas ne tik su diagnostikos priemonių ir metodų tobulėjimu, bet ir su šių navikų rizikos veiksnių paplitimu. Tarp nustatytų rizikos veiksnių yra veiksniai, susiję su gyvenimo būdo ypatumais – rūkymas, mityba, nutukimas, kai kurių vaistų vartojimas, bei su aplinka – profesiniai kancerogenai, spinduliuotė, inkstų dializė.
Dabar jau galima identifikuoti kai kuriuos molekulinius įvykius, būdingus vienam ar kitam inksto ląstelių vėžio variantui, o tai svarbu siekiant numatyti ligos prognozę ir gydymo strategiją, įvertinti atsaką į gydymą.
Šiame straipsnyje, remiantis literatūros duomenimis, apžvelgiama inksto ląstelių vėžio epidemiologija, rizikos veiksniai, analizuojami duomenys, susiję su šio vėžio biologijos ypatumais.

Reikšminiai žodžiai: osteoartritas, nemedikamentinis gydymas, fiziniai veiksniai, fiziniai pratimai, paciento mokymas.
Osteoartrito gydymo tikslas yra malšinti skausmą, gerinti sąnario funkcinę būklę, mažinti neįgalumą, mokyti pacientą objektyviai suvokti ligos sukeltus simptomus ir jos gydymo tikslus. Gausūs mokslinės literatūros duomenys, pagrįsti klinikiniais ir epidemiologiniais tyrimais, analizuoja medikamentinio osteoartrito gydymo būdus. Tačiau dar nepakanka moksliškai pagrįstų tyrinėjimų, vertinančių nemedikamentinę šios ligos korekciją, efektyvumą ir santykį su galimu nepageidaujamu poveikiu. Nustatyta, kad mokymas, fizinis aktyvumas ir antsvorio mažinimas labai pagerina pacientų, sergančių osteoartritu, sveikatos būklę. Įrodyta, kad tinkamų fizinių pratimų skyrimas yra ekonomiškai vertingas ir gali daryti poveikį gydymo rezultatams, todėl būtina šį nemedikamentinį osteoartrito valdymo būdą taikyti kuo didesniam pacientų skaičiui. Nustatyta, kad geriausias poveikis būna tuo atveju, kai kartu taikomos kelios nemedikamentinio gydymo priemonės. Nemedikamentinis gydymas turi būti taikomas atsižvelgiant į paciento būklės kitimą ir ligos eigą. Pacientas turi būti aktyvus gydant ligą. Tačiau reikia atlikti daugiau įrodymais pagrįstų tyrimų, vertinančių ne tik nemedikamentinės osteoartrito korekcijos efektyvumą, bet ir galimą nepageidaujamą poveikį. Šiuo metu literatūroje skelbiama nemažai mokslinės informacijos apie nemedikamentinį kelio sąnario osteoartrito gydymą. Vis dėlto reikia atlikti daugiau tyrinėjimų, vertinančių nemedikamentinės korekcijos poveikį pacientams, sergantiems klubo sąnario osteoartritu. Atsižvelgiant į pasaulinius laimėjimus, daugiau mokslinių tyrimų, vertinančių nemedikamentinio gydymo efektyvumą pacientams, sergantiems osteoartritu, turėtų būti atlikta Lietuvoje.

Reikšminiai žodžiai: Henocho–Schönleino purpura, hemoraginė edema, vaikai.
Henocho–Schönleino purpura (Henoch-Schönlein purpura), arba hemoraginis vaskulitas, yra dažniausiai vaikams pasitaikantis sisteminis vaskulitas. Šia liga dažniausiai serga 3–15 metų vaikai.  Kliniškai Henocho–Schönleino purpura pasireiškia hemoraginiu bėrimu ant kojų ir sėdmenų, pilvo skausmu, apatinių galūnių edema, sąnarių, virškinamojo trakto ir inkstų pažeidimais. Mes pateikiame netipinį Henocho–Schönleino purpuros atvejį septynerių metų berniukui, kuriam, be įprastų šiai ligai būdingų simptomų, atsirado veido ir kaktos edema, būdinga jaunesniems negu dvejų metų vaikams arba ūmiai hemoraginei mažų vaikų edemai.

Reikšminiai žodžiai: metastazavęs krūties vėžys, CNS metastazės, HER2 receptorius, lapatinibas.
Nepaisant to, kad daug pasiekta gydant krūties vėžį, metastazavęs krūties vėžys yra dažniausia mirties nuo vėžio priežastis. Krūties vėžio metastazės galvos smegenyse, kurios  nustatomos iki 30 proc. pacienčių, sergančių metastazavusiu krūties vėžiu, yra aktuali problema.
Medžiaga ir metodai. Pristatome 53 metų pacientės, sergančios metastazavusiu krūties vėžiu, atvejį. 2005 metais šiai pacientei buvo nustatyta dešinės krūties adenokarcinoma. Gydyta neoadjuvantine chemoterapija (AC schema). Vėliau atlikta radikali dešinės krūties pašalinimo operacija. Histologiškai nustatyta blogai diferencijuota invazyvi duktalinė karcinoma G3, estrogenų ir progesterono receptorių imuninės reakcijos nenustatyta (0 balų), Her2 reakcija teigiama. Suformuluota klinikinė diagnozė: dešinės krūties III stadijos karcinoma, pT2N2M0. Po operacijos skirta adjuvantinė chemoterapija pagal AT schemą ir spindulinis gydymas, vėliau vienerius metus skirtas trastuzumabas. 2007 metais nustatytos simptominės metastazės galvos smegenyse, skirta paliatyvi spindulinė terapija. Atsižvelgiant į tai, kad po spindulinės terapijos nustatytas dalinis efektas, nuspręsta skirti chemoterapiją kapecitabinu ir biologinę terapiją lapatinibu. Skirti 8 ciklai, po kurių neurologinė simptomatika sumažėjo, metastazės išnyko. Ligonei paskirtas tolesnis gydymas lapatinibu. Jis tęsiamas iki šiol.
Diskusija. Krūties vėžys yra antra dažniausia metastazių galvos smegenyse priežastis. Pacientėms, sergančioms HER2 teigiamu krūties vėžiu, metastazės centrinėje nervų sistemoje nustatomos daug dažniau.  Išgyvenamumas, nustačius simptomines CNS metastazes, dažniausiai yra trumpas. Vienas neseniai atsiradusių efektyvių gydymo būdų yra biologinė terapija lapatinibu – tirozinkinazės inhibitoriumi.
Išvados. Sudėtinis gydymas, skiriant chemoterapiją, spindulinį gydymą ir biologinę terapiją lapatinibu, leido sėkmingai gydyti ligonę, sergančią krūties vėžiu su metastazėmis galvos smegenyse. Pacientes, sergančias HER2 teigiamu metastazavusiu krūties vėžiu ir gydomas trastuzumabu, kurioms nustatomi papildomi rizikos veiksniai, tikslinga kryptingai tirti dėl metastazių galvos smegenyse atsiradimo.

Reikšminiai žodžiai: Stargardto geltonosios dėmės distrofija, klinika, diagnostika.
Stargardto geltonosios dėmės distrofija aprašyta 1909 metais. Ją aprašė vokiečių oftalmologas Karlas Stargardtas. Tai dažniausia autosominiu recesyviniu būdu paveldima geltonosios dėmės distrofija, kurios paplitimas – 1:10 000. Ji pasireiškia centrinio matymo netekimu ir tinklainės pigmentinio epitelio atrofija.
Šiame straipsnyje pateikiamas klinikinis atvejis paciento, sergančio Stargardto geltonosios dėmės distrofija. Aptariama paciento susirgimo pradžia, nusiskundimai, pakitimai akių dugne, elektroretinografijos tyrimo, fluorescencinės angiografijos ir optinės koherentinės tomografijos tyrimų pakitimai. Nors tai dažniausia autosominiu recesyviniu būdu paveldima geltonosios dėmės distrofija, nuo simptomų pasireiškimo iki diagnozės nustatymo praeina gana ilgas laiko tarpas.
Taip pat pateikiame pagrindinius diferencinės diagnostikos kriterijus, reikalingus Stargardto geltonosios dėmės distrofijos ir kitoms kliniškai panašiausioms geltonosios dėmės distrofijoms diagnozuoti.

Reikšminiai žodžiai: relaparotomija, antrinis peritonitas, prognostiniai veiksniai.
Darbo tikslas. Išsiaiškinti veiksnius ir sudaryti objektyvią prognostinę sistemą, kuri padėtų apsispręsti, kada tikslinga atlikti planinę relaparotomiją ligoniams su antriniu peritonitu.
Tyrimo medžiaga ir metodai. Atlikta retrospektyvinė duomenų analizė 195 pacientų, kuriems gydant antrinį peritonitą atliktos planinės relaparotomijos (2004–2008 m. VUL SK). Visi ligoniai suskirstyti į dvi grupes – A ir B. A grupei priskirti pacientai, kuriems relaparotomijos metu pilvaplėvės ertmėje patologinių pakitimų nebuvo rasta, B grupei – pacientai, kuriems relaparotomijos metu buvo rasta pilvaplėvės ertmės patologinių pakitimų, kuriuos reikėjo taisyti chirurginiu būdu. Šios abi grupės lygintos tarpusavyje atsižvelgiant į jų amžiaus, lyties, Mannheimo peritonito indekso (MPI), ligos trukmės iki pirmos operacijos, C reaktyviojo baltymo (CRB), leukocitų skaičiaus, pirminės patologijos lokalizacijos skirtumus. Pagal tai sudaryta prognostinė antrinio peritonito chirurginio gydymo taktika.
Rezultatai. A grupei priskirti 154 (79 proc.) pacientai, B grupei – 41 (21 proc.). Gauti statistiškai patikimi skirtumai tarp grupių ir pacientų amžiaus vidurkių (A grupės amžiaus vidurkis – 54±20,6 metų, B grupės – 63±15 metų (p=0,002)), MPI balo (A grupės MPI vidurkis – 22,4±6,9 balo, B grupės – 29,4±6,7 balo (p<0,0001), pirminės patologijos trukmės iki pirmosios laparotomijos (A grupės vidurkis – 38,1±56,7 valandos, B grupės – 67,1±70,9 valandos (p=0,006)), CRB koncentracijos (A grupės CRB koncentracijos vidurkis –133,2±113,8 mg/l, B grupės – 182,8±137,1 mg/l (p=0,025)). Mirė 17 A grupės ligonių (11 proc.), B grupės – 18 pacientų (43,9 proc.) (p<0,001). Lyginant lyčių pasiskirstymą, leukocitų skaičių grupėse, statistiškai reikšmingo skirtumo negauta. Pagal veiksnius, kurie tarp grupių statistiškai patikimai skiriasi, pritaikius regresijos koeficientus sudaryta originali prognostinio indekso formulė – relaparotomijos dėl antrinio peritonito prognostinė sistema  (RAPPS). RAPPS=-0,17-(0,003×paciento amžius metais)+(0.153×trukmė iki operacijos valandomis)-(0,297×MPI)+(0,192×CRB mg/l). A grupės tiriamųjų vidutinė RAPPS reikšmė buvo 24,798±25,593, o B grupės – 36,572±32,543 (p=0,028).
Išvados. Sudaryta relaparotomijos dėl antrinio peritonito prognostinė sistema padeda apsispręsti, ar tikslinga atlikti planinę relaparotomiją. Jei gauta RAPPS reikšmė yra 37 ir daugiau, rekomenduojama atlikti planinę relaparotomiją. Jei ši reikšmė 24 ir mažiau, nuo planinės relaparotomijos rekomenduojame susilaikyti.

Artūras Samuilis, Žygimantas Juodeikis, Algirdas Edvardas Tamošiūnas, Gintautas Brimas

Reikšminiai žodžiai: uždegiminis pseudotumoras, radiodažnuminė termodestrukcija, kepenų židininiai pakitimai.
Uždegiminis pseudotumoras yra reta, nežinomos etiologijos patologija, kuri gali pasireikšti įvairiuose organuose, tarp jų ir kepenyse. Uždegiminis pseudotumoras pagal klinikinius ir radiologinius požymius panašus į piktybinę ligą, tačiau morfologiškai sudarytas daugiausia iš uždegiminių ir miofibroblastinių verpstės formos ląstelių. Kadangi tai yra nepiktybinė liga, gydymas turėtų būti konservatyvus, išvengiant kepenų rezekcijos.
Metodika. 2004–2005 metais Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose gydytas 37 m. vyras, kuriam ultragarsinio tyrimo metu buvo rastas 6x5,8x5,2 cm dydžio židininis pakitimas dešinėje kepenų skiltyje.
Darinį kepenyse patvirtino pilvo organų kompiuterinė tomografija, kuris pagal požymius galėjo būti piktybinis. Atlikta jo biopsija kontroliuojant ultragarsu ir histologinis tyrimas, kuris patvirtino kepenų uždegiminio pseudotumoro diagnozę. Esant neefektyviai konservatyviai terapijai, gydant buvo naudota radiodažnuminė termodestrukcija.
Rezultatai. Pacientas stebėtas trejus su puse metų, kontrolinių ultragarso ir kompiuterinės tomografijos tyrimų duomenimis, pseudotumoro recidyvavimo požymių nėra.

Išvados. Kepenų židininių pakitimų gydymo taktikai nustatyti lemiamą reikšmę turi tiksli ir savalaikė diagnostika. Pirmo pasirinkimo gydymas esant pseudotumorui yra konservatyvus, nesant efekto galima išvengti rezekcinio tipo kepenų operacijos, panaudojant radiodažnuminę termodestrukciją. Mūsų patirtimi, šis minimaliai invazinis gydymo metodas yra efektyvus, pacientas gali visiškai pasveikti, tačiau šiam teiginiui įrodyti reikia ilgiau stebėti pacientą.

Reikšminiai žodžiai: torakoabdominalinė aortos aneurizma, aortos disekacija, hibridinė operacija, visceralinė revaskuliarizacija.
Tikslas. Apžvelgti pirmųjų Lietuvoje hibridinių operacijų ankstyvuosius pooperacinius rezultatus.
Metodai. Atlikta retrospektyvi visų Lietuvoje atliktų hibridinių operacijų rezultatų apžvalga. Nuo 2008-06-01 iki 2009-01-01 operuotos 5 ligonės (amžiaus vidurkis – 49 metai): viena dėl torakoabdominalinės aneurizmos, trys – dėl torakoabdominalinės aortos disekacijos ir viena – dėl aortos pseudoaneurizmos. Iš pastarųjų trijų vienai pacientei diagnozuota ryški antrinė torakoabdominalinė aneurizma, kitai – pūlinga aortos pseudoaneurizma.
Rezultatai. Techniškai operacijos metu visos procedūros, tiek atviros chirurgijos, tiek endovaskulinės, pavyko. Viena pacientė ankstyvuoju periodu mirė nuo insulto. Vienai pacientei išsivystė nugaros smegenų išemija su parapareze. Ankstyvuoju pooperaciniu periodu dviem pacientėms įvyko šuntų trombozės: vienai pacientei trombozė pastebėta endovaskulinio etapo metu, moteris iš karto operuota pakartotinai, operacija vyko be papildomų komplikacijų. Kitos pacientės kontrolinėje kompiuterinė topografinėje angiografijoje (KTa) rastas nefunkcionuojantis šuntas, bet be organų išemijos. Nė vienai pacientei ankstyvuoju pooperaciniu periodu aortos patologija toliau neprogresavo, dėl ko būtų reikėję papildomų intervencijų.
Išvada. Lietuvoje pacientams, turintiems sudėtingą aortos patologiją, šios operacijos yra vienintelė galimybė suteikti realią pagalbą, o ne stebėti ir laukti. Nors mūsų rezultatai prastesni nei kai kurių užsienio klinikų, kaip nurodo publikuojami straipsniai, galime sakyti, kad ankstyvojo periodo rezultatai priimtini, o aortos patologijos pašalinimas yra sėkmingas.

Šių metų birželio mėn. Medicinos diagnostikos centro (toliau – MDC) Chirurgijos centras pažymi penkerių metų veiklos sukaktį. Čia, trijose moderniai įrengtose operacinėse, atliekama per 100 įvairių rūšių operacijų. Tai tiek tradicinės atvirosios, tiek ir tausojančios žmogaus organizmą endoskopinės, laparoskopinės bei artroskopinės operacijos. Nuo 2009 m. dalis oftalmologinių, odos ir kraujagyslių ligų gydoma lazeriais.

Šių metų balandžio 22 d. Vilniaus medicinos draugijos iniciatyva kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu, Vilniaus miesto ir krašto laboratorinės medicinos draugija, Lietuvos pulmonologų draugija buvo surengta konferencija, skirta Roberto Kocho 100-osioms mirties metinėms paminėti.

Šią knygą skiriame tiems, kurie turi padidėjusį arterinį kraujo spaudimą, serga cukriniu diabetu, slaugos specialistams ir gydytojams. Tik tinkama padidėjusio arterinio kraujo spaudimo kontrolė gali užkirsti kelią širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijoms.