LT  |  EN
Paieška    

Ketvirtinis žurnalas medikams
 
apie mus | redaktorių kolegija | naujausias numeris | archyvas | autoriams | kontaktai

Medicinos teorija ir praktika 2007 m. 13 tomas, Nr. 2


Atsisiųsti PDF formatu

CELIAKIJOS DIAGNOSTIKA VYRESNIO AMŽIAUS PACIENTAMS: KLINIKINIAI ATVEJAI

E. KAZĖNAITĖ, N. SKURKIENĖ, J. VALANTINAS, D. KALIBATIENĖ, I. GLEMŽIENĖ, A. BARAKAUSKIENĖ


Elektroninis paštas susirašinėjimui: edita.kazenaite@mf.vu.lt

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: celiakija, viduriavimas, antikūnai prieš audinių transgliutaminazę (anti tTG), gaurelių atrofija.

Pastaruoju metu celiakija apibūdinama kaip sisteminė liga, sukelianti genetiškai jautriems asmenims autoimuninius žarnų, odos, kepenų, sąnarių, gimdos, širdies, smegenų ir kitų organų pažeidimus. Ligą sukeliantys įvairių grūdų baltymai paprastai apibūdinami bendru terminu –„gliutenas“. Plonosios žarnos gleivinės atrofijos laipsnio nustatymas ir toliau yra pagrindinis diagnostinis kriterijus, o begliutenės dietos efektas turi būti įrodytas kliniškai – tai ypač svarbu mažasimptomės gliuteninės enteropatijos atvejais, kaip ir vertinant histologinį išgijimą. Cirkuliuojančių antikūnų (AGA - gliadino, ARA - retikulino ir EmA - endomiziumo, t-TG - audinių transgliutaminazės) buvimas tuo metu, kai taikoma dieta su gliutenu, ir jų išnykimas dietos be gliuteno metu patvirtina gliuteninės enteropatijos diagnozę. Pradėjus plačiau taikyti gliadino, endomiziumo ar audinių transgliutaminazės antikūnų tyrimus sergantiesiems autoimuninėmis ligomis, galima tikėtis, kad Lietuvoje dažniau bus diagnozuojamos mažasimptomės ir latentinės ligos formos.


© 2017 Medicinos teorija
ir praktika

SL 1747
ISSN 1392-1312
Redakcijos adresas:
„Medicinos teorija ir praktika”
V. Grybo g. 32
10318 Vilnius, Lietuva
Tel. (8 ~ 5) 247 6309
El. paštas

Programavimas: www.mikrospektras.lt - interneto svetainių kūrimas