LT  |  EN
Paieška    

Ketvirtinis žurnalas medikams
 
apie mus | redaktorių kolegija | naujausias numeris | archyvas | autoriams | kontaktai

Medicinos teorija ir praktika 2015 m. 21 tomas Nr. 2.2


Atsisiųsti PDF formatu

CHIRURGINĖS KOMPLIKACIJOS PO INKSTŲ TRANSPLANTACIJOS

Arūnas Želvys, Juozas Vilimas, Martynas Manikas


Elektroninis paštas susirašinėjimui: arunas.zelvys@santa.lt

Reikšminiai žodžiai: inkstų transplantacija, pooperacinės komplikacijos.
Darbo tikslas. Apžvelgti VUL SK atliktų inkstų transplantacijų ankstyvojo pooperacinio periodo komplikacijas bei palyginti jas su kitų analogiškų tyrimų duomenimis.
Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai analizuoti 236 pacientai, kuriems 2010–2014 metais atlikta inkstų transplantacija VUL SK Urologijos centre. Aprašytos chirurginės komplikacijos ankstyvuoju (1 mėn.) pooperaciniu periodu. Jos padalintos į urologines ir kitas komplikacijas. Inksto funkcionavimas ir atliktos transplantatektomijos visiems pacientams stebėtos iki pat tyrimo pabaigos.
Rezultatai. Pacientų amžiaus vidurkis 41,77 (SN = ±14,65). 196 (83,1 proc.) pacientams tai buvo pirmoji inkstų transplantacija, 36 (15,5 proc.) – antroji, 4 (1,7 proc.) – trečioji. Vidutinis inksto iš kadaverinio donoro išemijos laikas – 17 val. 34 min. (SN = ±4 val. 24 min.), iš gyvo donoro – 56,46 min. (SN = ±16,14 min.). 109 (46,19 proc.) pacientai turėjo bent vieną komplikaciją po inkstų transplantacijos. 56 (23,7 proc.) pacientai turėjo bent vieną urologinę komplikaciją. 67 (28,39 proc.) pacientai turėjo bent vieną kitą komplikaciją. Dažniausia komplikacija tarp visų pacientų buvo ūminis pielonefritas – 9,75 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš gyvo donorų gavusių recipientų buvo hematoma – 17,5 proc., dažniausia
komplikacija tarp inkstą iš kadaverinio donoro gavusių recipientų buvo ūminis pielonefritas ir limfocelė – po 10,2 proc. Nuo išemijos laiko statistiškai patikimai priklausė urosepsio, anastomozės nesandarumo, hematomų, limfocelės komplikacijų dažnis. Ilgėjant išemijos laikui, komplikacijų buvo daugiau. Priklausomai nuo to, kelinta transplantacija pacientui atlikta, duomenys statistiškai reikšmingai koreliavo su ūminiu pielonefritu (p = 0,023) – 9,18 proc. atliekant pirmąją transplantaciją, 8,33 proc. atliekant antrąją ir 50 proc. atliekant trečiąją. Nuo transplantuoto inksto akmenligės statistiškai reikšmingai priklausė urosepsio ir pielonefrito dažnis – 50 proc. pacientų su inkstų akmenlige sirgo ūminiu pielonefritu, o 25 proc. – sepsiu.
Su obstrukcine hidronefroze 63,63 proc. recipientų sirgo ūminiu pielonefritu, o 18,18 proc. – sepsiu. Mūsų duomenimis, urologinių komplikacijų dažniau pasitaikė recipientams, gavusiems inkstą iš kadaverinių nei iš gyvų donorų, nors tai nebuvo statistiškai reikšminga; didėjant amžiui, taip pat daugėjo urologinių komplikacijų. Arterijos trombozė pasitaikė 2,12 proc. recipientų, arterijos stenozė – 4,24 proc., venos trombozė – 3,81 proc., limfocelė – 9,32 proc. Išvados. Chirurginės komplikacijos po inkstų transplantacijos pasitaiko dažnai, tačiau jų dažnis VUL SK neviršyja kitų centrų rodiklių. Kraujavimo sukeltos komplikacijos buvo dažnesnės ir gali būti sąlygotos aktyvios profilaktinės perioperacinės heparinizacijos. Ilgėjant išemijos laikui ir atliekant pakartotines inkstų transplantacijas, komplikacijų daugėja. Esant inkstų akmenligei ir obstrukcinei uropatijai, recipientams dažniau pasireiškė pielonefritas ir sepsis.



DOI: 10.15591/mtp.2015.032
Pateikta: 2015 m. sausio 15 d.
Priimta: 2015 m. vasario 26 d.
© 2017 Medicinos teorija
ir praktika

SL 1747
ISSN 1392-1312
Redakcijos adresas:
„Medicinos teorija ir praktika”
V. Grybo g. 32
10318 Vilnius, Lietuva
Tel. (8 ~ 5) 247 6309
El. paštas

Programavimas: www.mikrospektras.lt - interneto svetainių kūrimas