Vilniaus medicinos draugijos istorija
Doc. D. Triponienė

2005 m. gruodžio 12 d. sukako 200 m., kai buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija.

Šios Draugijos unikalumas tas, kad ji buvo pirmoji medicinos draugija Rytų Europoje ir kad savo veiklą tęsia iki šiol. Tai rodo Draugijos pastovumą, medicinos mokslo perimamumą, istoriškai perimtą veiklą žmonių, kurie dirbo savo  krašto pažangai ir kultūrai. Vilniaus medicinos draugija susikūrė kaip pirmoji gydytojų ir farmacininkų tobulinimosi forma, kaip patirties ir mokslinės informacijos keitimosi organizacija. Uždarius Vilniaus universitetą 1832 m., taip pat Medicinos ir chirurgijos akademiją 1848 m., Vilniaus medicinos draugija liko vienintelis medicinos mokslo centras Lietuvoje. Šiuo metu Draugija vienija visų medicinos specialybių mokslines draugijas ir bando spręsti visuotines medicinos problemas.

Galima tvirtinti, kad Vilniaus medicinos draugija buvo ir yra kultūrinė institucija, kuri rūpinasi ne tik profesiniais reikalais, mokslo naujovių diegimu, bet ir šalies sanitariniais, socialiniais reikalais, gydytojų ir kultūros darbuotojų vertės suvokimu ir iškėlimu. Draugijos devizas ,,Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui“ patvirtintas daugybe jos veiklos faktų.

Vilniaus medicinos draugija buvo įkurta Vilniaus universiteto profesoriaus Jozefo Franko iniciatyva, jo namuose, Pilies gatvėje. Pirmuoju pirmininku išrinktas Vilniaus universiteto prof. Andrius Sniadeckis, vicepirmininku – prof. J. Lobenveinas, sekretoriumi – prof. Jozefas Frankas. Vilniaus universiteto bibliotekos salėje įvyko iškilmingas Draugijos posėdis, kur dalyvavo generalgubernatorius Rimskis-Korsakovas, įžymūs svečiai, Vilniaus gydytojai. Apie Draugijos įkūrimą buvo pranešta Maskvos, Dorpato (Tartu), Charkovo universitetų medicinos fakultetams, Peterburgo medicinos ir chirurgijos akademijai ir kt.

1807 m. buvo patvirtintas Draugijos diplomas ir ženklas; jį nupiešė universiteto dėstytojas dailininkas J. Rustemas. Ženkle pavaizduota laurų ir palmių vainiku apsupta deivė Izidė. Šis ženklas ir iki šiol tebėra Vilniaus medicinos draugijos simbolis.

Pirmasis Draugijos gyvavimo laikotarpis vadinamas universitetiniu (1805–1842), pasižymėjęs ryškiausia savo veikla. Šiuo laikotarpiu Draugija užmezgė ryšius su žymiaisiais Rusijos imperijos ir Vakarų šalių mokslininkais, daugelis jų tapo Draugijos Garbės nariais ir nariais korespondentais; jie siųsdavo Draugijai savo mokslinius darbus ar skaitydavo pranešimus posėdžiuose. Su pasididžiavimu minėtini skiepų nuo raupų atradėjas anglas E. Dženeris, anatomijos ir medicinos istorijos profesorius A. Portalis iš Paryžiaus, oftalmologijos profesorius J. Beras iš Vienos, garsus anatomas ir chirurgas A. Skarpa iš Italijos Pavijos universiteto, stetoskopo išradėjas profesorius R. T. Lenekas  iš Paryžiaus, garsusis Paryžiaus chirurgas G. Diupiuitrenas, tuberkuliozės ir choleros bacilų atradėjas R. Kochas iš Berlyno, Rudolfas Virchovas iš Vokietijos, profesorius D. G. Balkas iš Tartu universiteto, profesorius M. Mudrovas iš Maskvos, profesorius S. Botkinas iš Peterburgo, garsusis rusų chirurgas N. Pirogovas, rusų chemikas D. Mendelejevas, žymūs Maskvos profesoriai N. Filatovas, F. Erismanas, rusų fiziologas J. Sečenovas, Paryžiaus medicinos akademijos sekretorius, žymus medicinos istorikas Frederikas Diubua ir daugelis kitų.

Nemažai šių žymių žmonių yra pasirašę Vilniaus medicinos draugijos ,,Aukso knygoje“, kuri ir dabar saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne.

Draugijos nariai susirašinėjo su vakcinacijos nuo raupų pradininku E. Dženeriu ir visais būdais propagavo skiepijimo idėją tarp vietinių gyventojų. 1808 m. Jozefas Frankas įsteigė Vilniuje Vakcinacijos institutą, kur buvo gaminama vakcina ir organizuojami skiepijimai nuo raupų. Po 1831 m. sukilimo caro valdžia Vakcinacijos institutą uždarė, nutrūko skiepų gamyba bei gyventojų skiepijimai ir netrukus prasidėjo nauja raupų epidemija.

Europos ir pasaulio medicinos naujovės Vilniaus gydytojus per Draugiją ėmė pasiekti greitai. Tai rodo daugybė faktų. 1846 m. amerikiečiai Morton Woran ir Jackson pirmą kartą  chirurgijos praktikoje panaudojo eterio narkozę. Po 5 mėnesių Vilniaus medicinos draugijoje A. Adamovičius apie tai perskaitė pranešimą, o 1847 m. vasario mėn. chirurgas L. Liachovičius eterio narkozę panaudojo operacijos metu, šalindamas vėžio pažeistą moters krūtį. 1896 m. neeiliniame Draugijos posėdyje A. Geršūnas skaitė pranešimą apie V. Rentgeno atrastus spindulius ir demonstravo rankos, kur buvo įstrigusi adata, rentgeno nuotrauką. Pasirodžius Europoje pneumatinėms dviračių padangoms, Draugijos septynių narių komisija išnagrinėjo dviračių poveikį žmonių sveikatai ir 1898 m. perskaitė pranešimą ,,Apie fizinių pratybų ir ypač dviračių įtaką jaunam organizmui’’.

XIX a. pabaigoje, kai suklestėjo bakteriologijos mokslai, Draugijoje pradėtos nagrinėti infekcinių ligų problemos, atsižvelgiant į naujausius mokslo laimėjimus, ieškota būdų, kaip įveikti infekcijas, svarstyta, kaip diagnozuoti infekcines ligas, kokia yra jų epidemiologija ir profilaktika. Buvo aptarti Pastero ir jo bendraminčių pasiūlymai, kaip įveikti pasiutligę, difteriją ir kitas ligas, perskaitytas pranešimas apie F. Šaudinio 1906 m. atrastąją spirochetą. Garsusis vokiečių  mikrobiologas, Nobelio premijos laureatas R.Kochas pats susirašinėjo su Vilniaus medicinos draugija ir supažindino Vilniaus gydytojus su naujausiais tuberkuliozės diagnostikos būdais. Draugijos archyve yra išlikę jo laiškai, nuotraukos.

Vilniaus medicinos draugijai rūpėjo ir sanitarijos problemos, kurios Vilniaus krašte visąlaik buvo aktualios. 1885 m. Draugijoje įsteigta Sanitarijos sekcija. Jos nariai tyrinėjo sąlygas, turinčias įtakos gyventojų sveikatai, rengė ir leido įvairius sanitarinio švietimo leidinius, aiškino gyventojams, kaip apsisaugoti nuo epidemijų ir ligų. 1887 m. Sanitarijos sekcija Vilniuje įsteigė Chemijos ir bakteriologijos laboratoriją, kurioje buvo rūpinamasi infekcinių ligų diagnostika ir jų apskaita, dezinfekcija, nemokamu skiepijimu nuo raupų, šulinių švara, nutekamųjų vandenų nukenksminimu ir kt.

Vilniaus medicinos draugijos nariai tyrė ir nagrinėjo gyventojų sergamumo ir mirtingumo priežastis, labiausiai paplitusias ligas, siūlė kovos su jomis priemones. Draugijos iniciatyva nuo 1889 m. Vilniuje pradėta mirusiųjų registracija ir mirties priežasčių analizė.

Per visą Draugijos istoriją  buvo nepamirštama kaltūno ,,plica polonica’’ tema. Tik 1876 m. Draugijos premijuotu traktatu gyd. H. Dar-Dobržickis galutinai įrodė, kad kaltūnas yra ne liga, o antisanitarijos ir nevalyvumo padarinys.

Vilniaus medicinos draugija turėjo tvirtą nuostatą, kad svarbiausias šalies turtas yra jo žmonės, todėl siekė ugdyti sveiką visuomenę. Dar 1809 m. J. Franko iniciatyva buvo įkurtas Motinystės institutas, kuris teikė medicininę ir materialinę pagalbą namuose neturtingoms ir vienišoms gimdyvėms. Motinystės institutas buvo pirmoji tokio tipo medicinos įstaiga Europoje.

Draugija daug dėmesio skyrė mokyklų higienai, rūpinosi, kad visi mokiniai būtų paskiepyti, reikalavo neleisti į klases vaikų, sergančių užkrečiamomis ligomis, per didelius šalčius neversti vaikų eiti į mokyklą.

1860–1870 m. Draugija, siekdama, kad medicinos pagalba būtų prieinama visiems, pasitelkusi valdžios institucijas, steigė nemokamas varguomenės ambulatorijas. 1870 m. per du mėnesius vienoje tokioje ambulatorijoje apsilankė 567 pacientai (V. Zagorskis, 1895 m.).

Buvo rūpinamasi ir farmacijos reikalais Lietuvoje. Vaistininkai buvo priskirti mokslininkų luomui, iki tol jie buvo laikomi pirkliais. 1819 m. Draugijoje įkuriamas Farmacijos skyrius, kuris galutinai sutvarkė vaistų signatūros reikalus.

Draugija domėjosi Lietuvos mineralinių vandenų gydvietėmis Birštone, Druskininkuose, Stakliškėse, Vidžiuose, tyrė gydomąsias vandenų savybes.

Buvo nuolat dirbamas sanitarinio švietimo darbas, skelbiami straipsniai periodinėje spaudoje, leidžiami lapeliai ir brošiūros. Ypač reikšmingos buvo lietuvių kalba leidžiamos knygelės ir skelbiami straipsniai, nes taip buvo skleidžiamos medicinos žinios visoje Lietuvoje. Čia daugiausia nusipelnė Draugijos nariai lietuviai, ne tik žymūs gydytojai, bet ir visuomenės bei kultūros veikėjai – A. Domaševičius, A. Vileišis, S. Matulaitis, J. Basanavičius

Vilniaus medicinos draugijos veikla buvo be galo plati, aprėpianti ne tik medicinos mokslus, bet ir praktiką, farmaciją, higieną, visuomenės sveikatos ir sanitarinio švietimo sritis. Draugija buvo tikras kultūros židinys ir savotiška kultūros istorijos vykdytoja. Specialiuose savo posėdžiuose Draugija švęsdavo svarbesnius su savo veikla susijusius ir kultūrinius įvykius, narių jubiliejus. 1821 m. buvo paminėtas E. Dženerio 70 metų jubiliejus, pagerbtas prancūzų gydytojas Mare, žuvęs pasiaukojamoje kovoje su geltonojo drugio epidemija Ispanijoje, minėta gyd. J. Kovalskio, Adomo Mickevičiaus globėjo, sukaktis ir t. t.

Ši graži tradicija buvo tęsiama ir vėlesniais laikotarpiais.

Rusijos caro įsakymu uždarius Vilniaus universitetą, o vėliau ir Medicinos ir chirurgijos akademiją, Vilniaus medicinos draugijos veikla  susilpnėjo, nes daug jos narių, žymių profesorių išvyko iš Vilniaus, tačiau Draugija liko vienintelis medicinos centras Lietuvoje. Draugijos nariai tęsė tradicijas, rūpinosi medicinos naujienų skleidimu, gyventojų sveikatingumu, biblioteka ir kt.

Šiuo laikotarpiu pasiaukojamai Draugijoje dirbo ilgametis pirmininkas, Vilniaus patriotas profesorius A. Adamovičius, gimęs Vilniuje 1802 m., 1881 m. palaidotas Rasų kapinėse. Draugijai ilgai pirmininkavo žymus Vilniaus chirurgas Ipolitas Jundzilas, Savičiaus ligoninės vyriausiasis gydytojas. Jam vilniečiai atminimo lentą prikalė Šv. Jokūbo bažnyčioje (tebėra), jį labai iškilmingai laidojo visas miestas.

Draugijos narys Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijos auklėtinis J. Ticijus buvo labai populiarus gydytojas, filantropas, Vilniaus ir Lietuvos istorijos tyrinėtojas, jis buvo išrinktas Draugijos Garbės nariu. Draugijos sekretoriaus pareigas gražiai vykdė Vladislovas Zagorskis. Jo preciziškai sutvarkyta dokumentacija (Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne) byloja apie Draugijos gan aktyvią veiklą antruoju laikotarpiu, nors Draugija ir buvo  caro „ochrankos“ prižiūrima.

Pirmojo pasaulinio karo metu Draugijos veikla buvo nenuosekli, tačiau visi išlikę jos nariai teikė visokeriopą medicinos pagalbą Vilniaus ir jo krašto gyventojams.

Lenkų valdymo laikotarpiu Draugijai pirmininkavo garsūs Vilniaus chirurgai – prof. T. Dembovskis, vėliau prof. K. Micheida. Draugija veikė Vilniaus Stepono Batoro universitete, buvo leidžiamas tęstinis leidinys ,,Pamiętniki Wileńskiego Towarzystwa Lekarskiego“ (Vilniaus medicinos draugijos darbai). Posėdžiai vyko reguliariai. Grąžinus Vilnių Lietuvai 1939 m. spalio 10 d., jau po pusės metų dvylikos lietuvių gydytojų grupė, iš jų penki universiteto dėstytojai – M. Karužaitė-Horodničienė, S. Čepulis, K. Katilius, P. Čibiras, V. Baronas pratęsė Vilniaus medicinos draugijos veiklą. Antrasis pasaulinis karas sutrikdė viešą Draugijos veiklą, tačiau ji buvo tęsiama gydytojų mokslinių susirinkimų priedangoje.

1945 m. Vilniaus medicinos draugija vėl oficialiai atkuriama su 5 sekcijomis – chirurgijos, terapijos, akušerijos-ginekologijos, stomatologijos, sanitarijos ir higienos. Draugijai pradėjo pirmininkauti Vilniaus universiteto docentas B. Penkauskas, paskui pirmininku buvo prof. Pranas Norkūnas, vėliau – Vilniaus universiteto profesorius Liubomiras Laucevičius.

Vyko organizacinis kuriamasis darbas. Plenariniai posėdžiai buvo skiriami visiems miesto gydytojams, nagrinėjami sveikatos apsaugos organizavimo klausimai, aptariami būdai, kaip įveikti infekcijas, pateikiamos suvažiavimų ataskaitos, rūpinamasi sekcijų veikla. Sekcijos dirbo ypač aktyviai – demonstruodavo ligonius, nagrinėjo diagnostikos ir gydymo klaidas, naujus gydymo metodus.

Gyd. Č. Kunevičiaus iniciatyva nuo 1975 m. atgaivinta senosios Draugijos struktūra su reprezentaciniais posėdžiais, skiriamais visiems Vilniaus gydytojams. Plenariniuose posėdžiuose aptariamos aktualiausios medicinos problemos, paminėtos įžymių žmonių ir įvykių sukaktys.

Minėtini svarbesni ir įdomesni šiuolaikinės Vilniaus medicinos draugijos darbai, posėdžiai ir pranešimai: 1976 m. daktaro Jono Basanavičiaus 125-ųjų gimimo metinių minėjimas ir prof. P. Čibiro pranešimas ,,Dr. Jono Basanavičiaus  medicininė veikla“. 1977 m. posėdis tema ,,Medicinos etika ir gydytojo deontologija“. Pranešimus skaitė habil. dr. P. Erelis, gyd. Laužikas, gyd. J. Šapoka, doc. A. Vidugiris, gyd. J. Rudienė (posėdyje dalyvavo sveikatos apsaugos ministras doc. V. Kleiza). 1979 m. posėdis skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui. Kitame posėdyje rodytas kino filmas tema ,,Paminklo Jokūbui Šimkevičiui atidengimas“ (parengė gyd. G. Galkutė, Utenos centrinės ligoninės gyd. K. Preikša). 1981 m. pranešimas tema „Visuomenės auklėjimo blaivybės dvasia perspektyva“ (pranešėjai prof. S. Pavilonis, doc. V. Jonaitis). Įspūdžius iš VFR klinikų 1982 m. pasakojo prof. CH. Kibarskis. 1983 m. pranešimas tema „Lietuvių liaudies medicinos turtai“ (prof. E. Šimkūnaitė). 1987 m. posėdis tema „AIDS – grėsminga venerinė liga“ (prof. J. Lelis). 1988 m. posėdis tema „Gyd. V. Kudirka – tautos dvasios gaivintojas“ (doc. A. Vaitiekūnienė). 1989 m. posėdis tema  „Gydytojų rengimas Jungtinėse Amerikos Valstijose“ (Kentukio Universiteto prof. D. Matulionis). 1992 m. posėdis tema „Dabartinė tuberkuliozės situacija Lietuvoje (prof. D. Gaidamonienė)“. 1996 m. pranešimas tema „Naujovės mūsų krašto stomatologijoje“ (prof. I. Balčiūnienė). 1998 m. konferencija tema „Šiuolaikinis skrandžio ir 12-ės žarnos opaligės gydymas“, skirta prof. Prano Norkūno 90-osioms gimimo  metinėms, surengta kartu su Medicinos fakultetu ir Chirurgų draugija. 2004 m. susirinkimas apie širdies chirurgijos pradininką Vilniuje daktarą Borisą Efrosą.

Draugijos susirinkimuose pristatytos knygos: Jozefo Franko ,,Prisiminimai apie Vilnių“ (vertėja dr. G. Dručkutė), prof. Prano Norkūno ,,Atsiminimai“.

Vilniaus medicinos draugijos tradicija – minėti savo narių gyvenimo ir veiklos sukaktis. 1979 m. švęstas ir draugijos pirmininko Medicinos fakulteto dekano prof. S. Pavilonio 60-metis, vėliau 70-metis, prof. Pr. Norkūno 75-metis, prof. P. Čibiro 70-metis, prof. Ch. Kibarskio 80-metis, prof. Lelio 70 metų sukaktis ir kt.

Iškilmingai paminėti Medicinos fakulteto ir Draugijos jubiliejai. Minint Medicinos fakulteto 200 metų sukaktį, Vilniaus medicinos draugijos užsakymu buvo sukurtas  jubiliejinis medalis (autoriai – dailininkas P. Repšys ir gyd. Č. Kunevičius) ir 1981 m. lapkričio 24 d. iškilmingai įteiktas Medicinos fakultetui. Vilniaus medicinos draugija minėjo savo 175, 190 metų sukakties jubiliejus Vilniaus universiteto Kolonų salėje.

Iš viso jau buvo 73 plenariniai Draugijos posėdžiai, perskaityta 144 pranešimai.

Draugijos pirmininko prof. S. Pavilonio siūlymu buvo įsteigta Vilniaus medicinos draugijos premija už geriausią mokslo darbą, įdiegtą į praktiką. Iki šiol premijuoti pateikta 92 darbai, įteikta 30 premijų ir Vilniaus grafikės Ramunės Vėliuvienės sukurti diplomai.

Vilniaus medicinos draugija parengė ir išleido 3 knygas: ,,Vilniaus medicinos draugija (1805–1985 m.)“, straipsnių rinkinys (Vilnius, 1988 m.) ir ,,Vilniaus medicinos draugija (1805–1998 m.)“, straipsnių rinkinys (Vilnius, 1999 m.), „Vilniaus medicinos draugija 200 Societas medica Vilnensis“ (Vilnius, 2005 m.). Leidžiamas mokslinis žurnalas gydytojams ,,Medicinos teorija ir praktika“. Draugijos iniciatyva išleista Lietuvos chirurgų patriarcho prof. Prano Norkūno ,,Atsiminimų knyga“.

Vilniaus medicinos draugija jau du šimtmečius tęsia savo veiklą, jungia 21 specialybės medicinos draugijas, reguliariai rengia posėdžius, teikia premijas, dalyvauja Medicinos fakulteto veikloje, turi nuopelnų Vilniaus medicinai ir visai šaliai, tebėra kaip istorinė kultūros institucija.

Į pradžią